Gruodžio 12-osios vakarą duris vėl atvėrė vienas įspūdingiausių Vilniaus baroko laikotarpio paminklų – Vilniaus arkikatedros Valavičių (Karališkoji) koplyčia. Tai paskutinė restauruota Vilniaus arkikatedros koplyčia, kurios atnaujinimas buvo finansuotas tikinčiųjų aukomis.
„Prieš metus Katedros dvasininkai nusprendė atnaujinti šią koplyčią ir ją atverti lankytojams. Džiugu, kad šią idėją entuziastingai palaikė bendruomenė, kurios lėšomis buvo įgyvendintas projektas. Koplyčios atidarymo laukė ir Vilniaus gidai, kurie dabar galės šį baroko perlą pristatyti lankytojams“, – teigia koplyčios atnaujinimo globėjas, Vilniaus arkikatedros vikaras kun. Mozė Mitkevičius.
Valavičių koplyčia – ne tik religijos, bet ir istorijos bei kultūros paminklas. Kadaise čia buvo palaidoti karališkosios giminės atstovai. 1473 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis inicijavo koplyčios statybą kaip karališkosios šeimos kapavietę.
Dėl to koplyčia iš pradžių vadinta Karališkąja. Čia ilsėjosi Kazimiero Jogailaičio žmona Elžbieta Habsburgaitė, Barbora Radvilaitė, o taip pat ir karalaitis Kazimieras.
Vėliau šventojo Kazimiero palaikai buvo perkelti į specialiai jam skirtą koplyčią, o Karališkoji koplyčia perduota Valavičių giminei.
Ši koplyčia yra išskirtinis baroko architektūros pavyzdys. Joje galima pamatyti nuostabų XVII a. altorių su malonėmis garsėjančiu Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos paveikslu, įspūdingus kupolo lipdinius ir freskas.
Čia taip pat stovi paminklinė lenta su vyskupo Eustachijaus Valavičiaus biustu bei Juozapo Smuglevičiaus paveikslas „Šv. Jonas Nepomukas priešais Vaclovą IV“.
Kunigas Mozė Mitkevičius pabrėžia, kad šis restauravimo projektas ne tik grąžina praeities paveldą dabartinei kartai, bet ir suteikia galimybę dar labiau įsitraukti į sakralinę bei kultūrinę Vilniaus istoriją.
Valavičių koplyčia atveria galimybę tapti geresniems
Kunigas M. Mitkevičius, Valavičių koplyčios restauravimo globėjas, pabrėžia, jog šios koplyčios grožis ir jos kultūrinė vertė gali tapti dvasiniu įkvėpimu tikintiesiems. Pasak jo, ši vieta yra reikšminga ne tik dėl savo istorinio bei meninio paveldo, bet ir kaip erdvė, skirta maldai ir dvasiniam augimui:
„Atverdami koplyčią, siekiame ne tik atskleisti jos išorinį grožį, bet ir pakviesti žmones čia melstis. Juk ši vieta nuo pat pradžių buvo kuriama kaip maldos erdvė. Kiekvienas lankytojas čia turi galimybę sustoti, apmąstyti ir atrasti grožį, kuris skatina mus būti geresniais. Tikiu, kad šios koplyčios unikalumas ir estetinė vertė įkvėps žmones puoselėti meilę Dievui, artimui, Bažnyčiai ir mūsų šaliai. Tegul ji skleidžia viltį ir šviesą, skatindama kiekvieną atrasti savo vidinį didingumą ir karališkąją širdį.“
Kunigo teigimu, koplyčios parengimo ir restauracijos darbai buvo atlikti glaudžiai bendradarbiaujant su įvairiais specialistais ir bendruomenės nariais. Tai reikalavo nemažai pastangų bei sprendimų priėmimo proceso:
„Ruošiant koplyčią, buvo būtina spręsti apšvietimo, grindų ir altoriaus atnaujinimo klausimus. Nuoširdžiai dėkoju Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejaus direktorei Ritai Pauliukevičiūtei, muziejaus restauratorei Indrajai Kubilytei-Bogan, arkivyskupijos dailininkui Vytautui Tracevičiui ir zakristijonui Antanui Kavoliukui už neįkainojamą pagalbą. Bendruomenės narių indėlis taip pat buvo svarbus – jų savanoriška pagalba ir aukos sudarė galimybes įgyvendinti būtiniausius darbus.
Arkivyskupijos meno komisija rūpestingai sprendė altoriaus atkūrimo detales ir derino medžiagų pasirinkimą. Konsultavomės su įvairiais ekspertais – ypatingai dėkoju ambasadorei prie Šv. Sosto Sigitai Maslauskaitei-Mažylienei už jos vertingus patarimus.
Žinoma, norėjome darbus užbaigti kuo greičiau, tačiau tokie projektai reikalauja laiko ir kruopštumo. Visgi, per metus pasiekėme tai, ką dabar galime laikyti didžiuliu laimėjimu.“
